Koks būna jausmas, kai išsipildo didžiausia gyvenimo svajonė? Galbūt iš pirmo žvilgsnio šis klausimas skamba tarsi retorinis, tačiau Dovilė Ramulionienė gali tvirtai pasakyti – ji puikiai žino šį jausmą ir juo gyvena jau 8-erius metus. Nuo vaikystės lydėję nesusipratimai, gėdos jausmas, nerimas ir drovumas pasibaigė tada, kai ji išdrįso ieškoti pagalbos ir išpildyti savo svajonę – geriau girdėti. Ji nuosekliai pasakoja savo jautrią ir trapią istoriją, nes nori, kad kiti taip pat pajustų su niekuo nepalyginimą išsipildžiusios svajonės skonį.

Tas pats likimas – drauge su seserimi

Sunku būtų pasakyti, kad į susitikimą atbėgusi energiją spinduliuojanti, šiltomis akimis žvelgianti Dovilė vaikystėje buvo visiškai kitoks žmogus.

„Buvau labai nedrąsi“, – prisipažįsta Dovilė, kuri su savo dvyne seserimi prastai girdi nuo vaikystės.

„Mamytė su kaimyne kalbasi stovėdamos dideliu atstumu viena nuo kitos. Atstumas tai didžiulis, o mamytė supranta, ką kaimynė sako. Kaip taip galima?“ – pirmuosius pastebėjimus apie savo klausą prisiminė ji.

Dovilės nuomone, prastą sesučių klausą greičiausiai lėmė tai, kad jos gimė per anksti. Be to, anksčiau informacinis laukas apie klausos sutrikimus buvo labai siauras ir sunkiai prieinamas. Dvynę sesutę mama buvo nuvežusi pas gydytoją, tačiau dėl lėšų stygiaus sprendimų teko atsisakyti.

Dvigubai daugiau pastangų

Tik praėjus ne vieneriems metams nuo mokyklos baigimo, Dovilė supranta, kiek pastangų turėjo įdėti kiekvieną dieną, kad atliktų tas pačias užduotis, kurias darė klasės draugai.

Ji nenorėjo išsiduoti girdinti prasčiau, tad dvigubai labiau stengėsi, įdėdavo dvigubai daugiau darbo besimokydama. Jautė pareigą būti gera mokine ir neatsilikti nuo bendraamžių.

„Kartais pažymiai būdavo prastesni. Neišgirsdavau skaitomo diktanto, o paprašyti, kad pakartotų tekstą, nedrįsdavau. Nenorėjau, kad prastesnis girdėjimas man trukdytų atrodyti prastesne už kitus“, – dalijosi ji.

Tiesa, Dovilė pasidžiaugė, kad vaikystės ir paauglystės laikotarpiu ją supo gana supratingi ir tolerantiški žmonės – ji nesulaukdavo didelių patyčių dėl klausos, nors buvo visko. Lengvą pašaipą buvo galima jausti net iš vienos pedagogės.

Su laiku Dovilė išmoko prisitaikyti: įprato sekti savo pašnekovų lūpų judesius ir kalbėdamasi stengėsi būti arčiau jų.

„Net draugus rinkausi pagal jų kalbėjimo garsumą ir stengiausi vengti tyliai kalbančių žmonių“, – prisipažino Dovilė.

Vilnius – nesvetingas

Baigusi mokyklą Dovilė pasirinko Socialinio darbo studijas. Bėgant laikui ji suprato, kad ši, empatijos, atsidavimo, kantrybės reikalaujanti specialybė idealiai tinka jos būdui.

Vaikystėje ji stengėsi atsiremti į seserį, studijų metais – į draugę, tad buvo šiek tiek lengviau „prisijaukinti“ supančią aplinką.

„Dažnai nesusipratimų nepavykdavo išvengti, todėl mane nuolat lydėjo savęs pačios kaltinimai ir gėda, kad kažką ne taip pasakiau, pagalvojau ar padariau“, – dalinosi savo jausmais.

Paklausus apie bandymus ieškoti pagalbos, Dovilės akys apsiniaukia. Drauge su seserimi buvo tvirtai nusprendusios ieškoti pagalbos ir kreiptis į specialistus. Svečioje šalyje apsigyvenusiai Dovilės sesei gydytojai negailėjo palaikymo, o mažame Lietuvos mieste dirbantis gydytojas Dovilei „nukirto“, kad jos klausa yra bloga ir nieko negalima pakeisti.

„Apsiverkiau. Buvo labai skaudu girdėti. Ėjau su viltimi, ieškodama palaikymo ir pagalbos, bet jos nesulaukiau“, – apie savo nusivylimus pasakojo Dovilė.

Pasitikėjimo savimi nesuteikė ir darbų paieškos. Nors studijas baigė gerais balais, Dovilė prisimena, kad atsikrausčiusi į Vilnių ir eidama į darbo pokalbius labiausiai bijodavo ne negauti darbo, o tiesiog neišgirsti, ką jai sako pokalbio metu.

„Vilnius mane pasitiko nedraugiškai. Darbo paieškos kėlė baimę. Buvo tokių pokalbių, kuriuose girdėdavau 10% visos kalbos, tad tiesiog linksėdavau. Viename pokalbyje sėdėjau toliau nuo pašnekovų – išvis negirdėjau, ką kalba“, – prisiminimais dalinosi Dovilė ir pridūrė nerimavusi, kad jos nenorės įdarbinti, jeigu sužinos apie klausos sutrikimą.

Nemalonūs, bet lemtingi įvykiai

Dovilė šiandien į pasaulį žvelgia optimistiškai ir save vadina laimingu žmogumi. Ji jaučiasi dėkinga ne tik ją visada palaikiusiems žmonėms, bet ir tiems, kurie primindavo jai, kad reikia kreiptis pagalbos.

Nebegalėdama sau dovanoti už darbe daromas klaidas ir sudėjusi visas malonias ir nemalonias patirtis į vieną vertinimų „kibirėlį“, ji nusprendė dar kartą ieškoti sprendimų. Ją paieškos atvedė iki „Audiomedikos“ durų.

Dovilė sako, kad atsiminimai apie pirmąją pažintį su klausos aparatais iki šiol išliko labai ryškūs. Sumišimas maišėsi su nuostaba. Kilo daugybė klausimų.

„Maniau, kad negirdžiu tik žmonių balsų, tad buvau šokiruota, kiek garsų išgirdau aplink. Kas čia čeža? Taigi striukė, kurią velkuosi! O koks čia garsas? Pasirodo, tai mano batų kaukšėjimas“.

Dovilę taip pat stebino, koks garsus yra eismas ir kaip aiškiai žmonės gali kalbėti troleibuse. Tarsi stebuklas atrodė ir tai, kad grįžusi namo su klausos aparatais ji girdėjo, ką vyras telefonu kalba kitame kambaryje.

„O aš jam visada sakydavau, kad kalba per tyliai. Dabar nebeturėjau priežasčių kaltinti“, – juokėsi ji.

8 metai garsų pasaulyje

Į „Audiomediką“ Dovilė kreipėsi žiemą, šventiniu laikotarpiu ir šį savo sprendimą vadina kalėdine dovana, kuria iki šiol labai džiaugiasi.

Dovilė neslepia, kad lengva nebuvo. Pirmosiomis savaitėmis ji jausdavosi pavargusi nuo garsų gausos, įspūdžių, sutrikimo ir nuolatinio bandymo atsakyti sau į klausimą, kokį garsą ji išgirdo.

„Turėjau išmokti garsus girdėti, suprasti, pamilti“, – sakė Dovilė.

Tačiau tai nenuslopino jos ryžto stengtis ir siekti rezultatų. Pašnekovės teigimu, į priekį vedė ir suvokimas, kaip sunku anksčiau buvo su ja bendrauti aplinkiniams.

Šiandien Dovilė drąsiai sako, kad po 8 metų patirties su klausos aparatais jai nė kiek negėda juos nešioti. Net jeigu aparatai būtų ir žymiai didesni bei labiau pastebimi, ji savo sprendimo nekeistų, nes dar daug yra ką pamatyti, patirti, išgirsti. Skaityti mėgstanti Dovilė džiaugiasi galinti drąsiai dalyvauti „Vilniaus Moterų knygų klubo“ veikloje, turi kelionių planų ir džiaugiasi pareigų pakilimu, kuris tik dar kartą įrodė, kad be klausos aparatų to nebūtų pasiekusi.

„Man dabar yra 8 metukai“, – savo patirtį su klausos aparatais ir be jų lygina Dovilė ir linki kitiems nebijoti, išdrįsti gyventi visavertį gyvenimą.