Profesorė, socialinių mokslų daktarė, mokslininkė, dėstytoja, mama – tai tik dalis veiklų, telpančių į Agotos Giedrės Raišienės pasiekimų krepšelį. 2021 metais ji pateko tarp labiausiai cituojamų pasaulio mokslininkų. Greta jos mėgstamos tyrinėti nuotolinio darbo temos yra ir dar viena artima tema – kurčiųjų ir silpna klausa pasižyminčių žmonių problemos bei integracija į akademinę bendruomenę ir socialinį gyvenimą.

Ši tema profesorei artima ne veltui. Ji pati su klausos problemomis susidūrė dar vaikystėje ir bene 20 metų gyvena su klausos aparatu, kurį kūrybingai vadina „klausytuvu“. Šiandien su Agota Giedre kalbamės ne tik apie jos patirtis, bet ir klausimus, kurie rūpi visiems, turintiems klausos sutrikimų ar su jais gyvenantiems artimiesiems.

Priešais save regiu energingą, jauną, puikiu humoro jausmu pasižyminčią, profesinėje srityje didelių darbų nuveikusią moterį. Jeigu nežinočiau, kad turite klausos sutrikimų ir nešiojate klausos aparatą, nebūčiau pastebėjusi. Šis faktas tiesiog išnyksta visumoje. Norėčiau paklausti, kaip šiuo klausimu Jūs pati jaučiatės? Ar susigyvenote su klausos sutrikimu ir jaučiatės drąsiai apie tai kalbėdama?

Kartą lėktuve pasitaikė skaityti straipsnį, kuriame Afrikos dykumos gyventojos žurnalistas klausė, kaip ji jaučiasi gyvendama čia, kur toks karštis ir vien smėlis aplink? Savo klausimą jis papildė svarstymu, kad, matyt, karta po kartos dykumos žmonės priprato prie dykumos sąlygų ir myli savo tėvynę kaip ir bet kuris kitas. Žinote, ką atsakė toji moteris? „Jūs ką? Tikrai tikite, kad galima priprasti ir mylėti vietą, kur akys išgraužtos smėlio dulkių, tarp dantų girgžda smėlis ir namuose nuo slenksčio iki kūdikio vystyklų viskas skendi smėlyje?!“

Tad ir man, savo ruožtu, būtų įdomu sužinoti, ar daugeliui žmonių, suvokiančių, kad neprigirdi, pavyksta pilnai susigyventi su klausos sutrikimu? 😊

Aš nesu susigyvenusi. Aš noriu girdėti ir stengiuosi daryti dėl to, ką galiu. Pavyzdžiui, pirmiausia nepatingėjau išbandyti keletą klausos aparatų modelių, kol išsirinkau tokį, kuris man labiausiai „tinka“. Šioje vietoje noriu stabtelti ir sustabdyti jus, jei dabar pagalvojote: „Čia kas dabar bus, reklama?“ Ne, ne reklama. Klausos aparatas man tarnauja kaip per smėlio audras saugančios geros durys ir langų uždangos tai Afrikos dykumos moteriai. Klausos aparatas tiesiog leidžia girdėti taip, kad galėčiau dirbti pasirinktą darbą (o esu dėstytoja ir mokslininkė), bendrauti, jaustis saugesnei gatvėje – girdėti artėjantį automobilį, dviratį, galų gale, girdėti muziką, o ne kakofoniją dėl „iškritusių“ garsų, kurių diapazone mano pačios klausa „nebepaima“. Be klausos aparato negirdžiu skalbyklės – ar baigėsi skalbimo programa, viryklės laikmačio, žadintuvo, mobilaus telefono skambučių, jei telefonas ne po nosimi. Negirdžiu, kai namiškiai rakina laukujes duris ir dėl to, tais retais atvejais, kai būnu be klausytuvo, pasitaiko išsigąsti netikėtai išdygus žmogui šalia, kai maniau, jog namie esu viena.

Kaip galite suprasti, jaučiuosi drąsiai kalbėdama apie klausos sutrikimą. Tačiau ne, nesusigyvenau. Tikiuosi sulaukti, kada bus išrastas klausos nervo protezas.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip susidūrėte su klausos problemomis ir kada tai nutiko?

Ankstyvojoje vaikystėje itin dažnai sirgdavau ausų uždegimu. Tų laikų antibiotikas gentamicinas gydytojų sprendimu man būdavo leidžiamas, dabartiniu supratimu, be atodairos. Šio vaisto pašalinis poveikis klausai, regis, tuo metu nebuvo žinomas. Šiaip ar taip, klausai gentamicinas, matyt, labiausiai pakenkė, nors polinkį į klausos problemas taip pat paveldėjau per mamos giminės liniją.

Na, o pastebėjau, kad viena ausimi girdžiu prasčiau, dar besimokydama mokykloje. Prikurtimo viena ausimi nesureikšminau. Priešingai, naudojausi galimybe prigulti girdinčią ausį, kai norėdavau ilgėliau pamiegoti savaitgalio rytą, o tuo tarpu tėvai, gerdami ryto kavą, kalbėdavo garsiai.

Vadinasi, vaikystėje netgi rasdavote situacijų, kaip išnaudoti klausos sutrikimą savo naudai.

Turiu nuostabią mamą, kuri sugeba nedaryti problemų iš problemų, kokios jos rimtos bebūtų. O neprigirdėti, kad ir stipriai, viena ausimi, juk net ne rimta problema! 😊 Taigi, mama mano klausos negalios nesureikšmino. Ji sakė, kad kai negirdėti atsibos, galėsiu „užsidėti klausytuvą“. Įdomiausia, kad neprigirdėti pirmiausia nusibodo jai. Taigi, mano mama pramynė kelią sprendimo dėl klausos aparato link.

Kada atėjo Jūsų laikas eiti šiuo mamos pramintu keliu? Kas buvo kertinis taškas, paskatinęs ieškoti sprendimo?

Tuo metu greta dėstymo universitete turėjau gan intensyvų papildomo darbo – mokymų įmonėms – laikotarpį. Kai pastebėjau, kad nei vienur, nei kitur nebegaliu laisvai organizuoti diskusijų ir kokybiško grįžtamojo ryšio dalyviams, kai grįždavau po darbo dienos su „milžiniška galva“ ir išsekusi nuo įtampos, suvokiau, kad jei noriu toliau dirbti su žmonėmis, vadovauti grupėms, privalau imtis veiksmų.

Tačiau sprendimą inspiravo ne tik vargas (tai tikrai ne per stiprus žodis apibūdinant kasdienybę, kai, būdavo, prie kalbančiojo prieini, perklausi, prašai artikuliuoti aiškiau ir vis tiek negali suvokti, ką žmogus sako – girdi žodžius, bet ne sakinius, nepagauni prasmės). Buvo ir juokinga mano negirdėjimo pusė. Mano didžiai gerbiamas vadovas, MRU anuometės Vadybos katedros vedėjas irgi buvo neprigirdintis (kaži, ar daug žmonių žino, kad pedagoginis darbas, kaip ir kitas intensyvus tiesioginis bendravimas su žmonėmis, yra klausos rizikos veiksnys?). Taigi, ir profesorius, ir aš buvome neprigirdintys, bet tarpusavyje turėjome labai daug kalbos. Anuomet dėstytojų kabinete būdavo daug. Mūsų pokalbiai galėjo juos blaškyti. Taigi, susėsdavome priešingose stalo pusėse. Persisvėrę, vos ne suglaudę galvas, kalbėdavome kiek galėdami tyliau, o kolegos juokdavosi, nes negirdėdavome vienas kito tik mes, visi kiti girdėdavo kiekvieną mūsų ištartą žodį!

Buvo geras laikas, puikūs bendradarbiai. Jie prisidėjo ir prie geros emocinės savijautos palaikymo, klausos problemų nesureikšminimo, ir prie aiškaus suvokimo, kad tos problemos tikrai egzistuoja. Profesorius buvo ir yra bene trisdešimčia metų vyresnis už mane, bet iki šiol daugiau taip ir neteko sutikti labiau technologijų pažangai smalsaus ir pokyčiams vardan užsibrėžto tikslo pasiruošusio žmogaus. Tai jis pirmas užsidėjo klausytuvus. Iškart abu. Ir kurį laiką, kol jį pasivijau, buvo demonstratyviai išdidus su manimi bendraudamas, kad kuo puikiausiai girdi. 😊

O kiek metų su „klausytuvu“ gyvenate Jūs? Gal galėtumėte prisiminti ir papasakoti savo pirmąsias patirtis?

Su klausos aparatu gyvenu bene 20 metų. Ankstesnis klausos aparatas labiausiai erzindavo tuo, kad bateriją tekdavo keisti kas 3 dienas. Tekdavo nuolat tikrinti, ar pasiėmiau naujų. Tokiu būdu elementų pakuočių ir išsikrovusių elementų galėjai rasti visose mano rankinėse, piniginėje ir net paltų kišenėse (taip pat ir vyro paltų). Dabartinio aparato baterija talpesnė. Atsarginių elementų nešiojuosi jau tik rankinėje.

Fizinis aspektas svarbus ir kitaip. Pavyzdžiui, reikia išsiimti klausytuvą einant miegoti ir saugiai pasidėti, jei turi mažų vaikų ar smalsių gyvūnų. Su aparatu nepavyks visiškai laisvai maudytis pirtyje ir ežere, o tai, sutikite, negali patikti, nes bangelių garsas, sukeltas plaukiant saulės nuauksintu vandens paviršiumi vasaros pavakare yra didelis malonumas. Aparatą tenka išsiimti ir lankantis pas kirpėją. Vadinasi, pablogėja galimybė pasidalinti naujienomis ir aktualijomis su žmogumi, kuris neretu atveju žino apie jus ir jūsų nuomonę kitais klausimais daugiau, nei norėtumėte pripažinti. 😊

Grįžtant prie patirties, kaip ir minėjau, pradžioje užsidėjus aparatą nebuvo lengva. Kol smegenys adaptuojasi, o tai tęsiasi ne taip jau trumpai, garsai rodosi „metaliniai“, aštrūs, nemalonūs. Girdisi daug pašalinių garsų. Nors tai yra tiesiog realaus pasaulio garsai, po negirdėjimo erzina užplūdęs triukšmas, norisi girdėti tai, kas reikalinga, o tam aplinkos garsai kartais trukdo. Reikia padirbėti su savimi, kol priimi, kad ir normalios klausos žmonės negali aiškiai išskirti visų žodžių triukšmingoje patalpoje ar gatvėje, kad atstumas nuo garso šaltinio daug reiškia, galiausiai, kad kai kurie žmonės iš tikrųjų itin tyliai kalba, turi tarties savitumų, taigi, kalbančius juos prastokai girdi ir žodžius suvokia ne tik neprigirdintys, bet ir gerai girdintys aplinkiniai. Apibendrinant, pradėjus dėvėti klausos aparatą ryškiausios ko gero dvi ypatybės: kad negirdi VISKO, ką nori, ir kad girdi PER DAUG, ko nenori.

Kompanijos RAIT atlikto rinkos tyrimo duomenimis, 78% apklaustų klausos aparatus nešiojančių žmonių kaip didžiausią klausos aparatų gaunamą naudą įvardijo „pasitikėjimą“ savimi“, 75% įvardino „socialinį gyvenimą“, 72% – santykius darbe ir psichinę sveikatą. Kaip į šį klausimą atsakytumėte Jūs? Kokias didžiausias gaunamas naudas išskirtumėte?

Man klausos aparatas visų pirma suteikia saugumo. Tenka nemažai vairuoti, tad geresnė klausa padeda orientuotis eisme, įvertinti aplinkybes. Be to, paskaitos baigiasi vėlokai, šaltuoju metų laiku jau būna visai sutemę. Kai eidama namo girdžiu aplinką, irgi jaučiuosi saugesnė, nes vien matyti, kiek įprastai žmogus mato tamsoje, man nepakanka. O ir namuose, verdu, pvz., kiaušinius salotoms ir pamirštu, kad verdu. Su klausos aparatu girdžiu, kai išgaruoja vanduo – pasikeitus garsui dėmesys grįžta. Taip, man saugumas svarbiausia. Kitas punktas, žinoma, galimybė dirbti darbą, kurį mėgstu.

Lotyniška sentencija mus moko: omne principium grave est (kiekviena pradžia yra sunki). Ką patartumėte tiems, kurių „pradžia“ klausos sprendimų keliu dar tik prasideda?

Užsispyrimo ir atkaklumo kovojant su vidiniais demonais. Abejingumo išorinei kritikai. Drąsos kreiptis tegu net 12 kartų į savo klausos centro specialistą tam, kad dar ir dar, ir dar kartą iš naujo sureguliuotų klausos aparato nustatymus ir girdėti būtų smagiau, negu negirdėti. Nenuleiskite rankų, ieškokite sprendimo. Tai gali būti ne tik klausos aparatas. Galbūt jums padėtų klausos protezavimo operacija?

Linkiu į namiškių „Labas rytas“ atsakyti ne „ką?“, o „Ir tau labas rytas, puiki diena prasideda!”