Vilijos parašytas laiškas mums – pats geriausias pavyzdys, kad noras padėti yra užkrečiamas. Perskaičiusi Dovilės istoriją, ji nusprendė pasidalinti savo patirtimis ir galbūt įkvėpti kitus kreiptis pagalbos, atsikratyti slegiančių minčių ir pradėti daugiau šypsotis žmonėms bei supančiam pasauliui.

Klausą atėmė gripas

„Gimiau rudenį auksinį. Buvau guvus ir linksmas vaikas. Mano ginklas visą gyvenimą yra šypsena“, – šviesiais prisiminimais savo laišką pradėjo Vilija Brasaitė.

Tačiau visai netrukus, Vilijai sulaukus ketverių metukų, gripas ir jo komplikacijos atėmė klausą. Vilija pripažino, kad tėvai ėmėsi visų įmanomų ir neįmanomų priemonių jai padėti – vizitai pas gydytojus ir gyduolius tapo jos gyvenimo dalimi.

„Kai man sukako 6 metai, atsirado galimybė išgirsti save ir kitus – buvo pritaikytas senos kartos klausos aparatas, bet tai buvo labai daug“, – apie pirmąjį efektyvų sprendimą pasakojo ji.

Už tvirtus pagrindus Vilija sako esanti dėkinga savo tėvams. Pradinių klasių pedagoge dirbusi mama stropiai mokė ją skaityti ir rašyti, o tėtis skiepijo meilę knygoms ir stengėsi daug dėmesio skirti sudėtingai Vilijos kalbos raidai.

Bėda nevaikšto viena

Vilijai teko daug išbandymų. Patyčios bendrojo lavinimo mokyklose, nuolatinė mokyklų kaita, tėvelių ligos bei jų slauga, o vėliau – dar labiau nusilpusi klausa.

Tačiau Vilija rado jėgų nepalūžti, atsikratyti turėtų baimių ir, svarbiausia, ieškoti pagalbos. Ji šiltai prisimena visus, kurie padėjo ilgame kelyje į geresnę klausą: klausos centro specialistus, gydytojus, visais būdais rėmusius artimuosius.

„Man prireikė daug laiko, kol išmokau girdėti ir klausytis. Tačiau girdžiu ir tai yra didžiausias gyvenimo stebuklas“, – sako ji.

Tylos vaiko prisiminimai

Kai gyvenimas siunčia daug išbandymų, kyla klausimas, iš kur rasti stiprybės judėti pirmyn? Vilija turi receptą, kuriuo gali pasidalinti.

„Svarbiausia gyvenime trys dalykai: nesiskųsti, mylėti žmones ir mylėti save“, – sako ji.

Ji turi ir dar vieną „ginklą“, padedantį susidoroti su susikaupusiais jausmais – knygų skaitymą, dienoraščio rašymą bei poeziją. Vilija pati kuria eiles, kurias vadina „tylos vaiko prisiminimais“ ir akcentuoja, kad būtent rašymas ranka yra puiki terapija.

Pasak Vilijos, šie pomėgiai padėjo išgyventi sunkų tylos laikotarpį ir padeda iki šiol.