Kaip ir daugelis klausos specialistų visame pasaulyje, gegužę klausos centras „Audiomedika“ mini „Geros klausos mėnesį“ bei kviečia nedelsti pasirūpinti savo klausa. Tačiau kas geriau gali įkvėpti tai padaryti nei tikros patirtys. Energingą, puikų humoro jausmą turinčią Marijoną Matulionienę, gyvenančią Panevėžyje, drąsiai būtų galima vadinti geros klausos ambasadore. Jau dvidešimt metų klausos aparatus nešiojanti moteris taip džiaugiasi žengusi šį žingsnį, kad draugus, pažįstamus ir net nepažįstamus nuolatos skatina nedelsti pasirūpinti klausa bei džiaugtis gyvenimu.

Klausą atėmė spyris

Į susitikimą Marijona atkeliavo tiesiai iš manikiūro kabineto ir suskubo susišukuoti plaukus. Žvelgiant į pasitempusią, besišypsančią moterį galima būtų sudvejoti, kad moters amžius perkopė devintą dešimtį ir numanyti, kiek daug sudėtingų gyvenimo įvykių ir traumų ji yra patyrusi.

Antrojo pasaulinio karo metais gimusi Marijona pasakojo, kad pirmoji rimta sveikatos trauma buvo susijusi būtent su klausa, kai jai buvo maždaug penkeri-šešeri metai.

„Į namus įsiveržė, kaip vadino mama, banditai. Jie puolė prie tėtės, o aš čiupau jam už kojų. Vienas vyras man spyrė ir pataikė kaip tik į ausį. Iš abiejų ausų pasipylė kraujas“, – prisiminė Marijona.

Deja, medicinos galimybės tuo laikmečiu buvo ribotos, todėl mama bandė palengvinti skausmus tuo, ką turėjo – žolelėmis ir kompresais.

Meilė krepšiniui buvo lemtinga

„Aš niekada ant nieko nepykau ir dabar nepykstu“, – savo pozityvumo, energijos ir geros nuotaikos paslaptį išdavė M. Matulionienė.

Artimųjų švelniai Maryte vadinama moteris nepykdavo ant brolių ir seserų, kai šie kartais skųsdavosi tėvams, kad ji negirdi. Visais įmanomais būdais ji bandė prisitaikyti prie klausos pokyčių – mokykloje prašydavosi pasodinama į pirmą suolą ir įgudo skaityti iš lūpų.

Vis dėlto skausmai, ūžesys ausyse primindavo patirtą traumą, todėl paauglystės sulaukusią Marijoną tėvai nuvežė pas gydytojus į Vilnių ir ryžosi operacijai. Nors operacija nebuvo visiškai sklandi – buvo pakenkta balso stygoms – Marijona džiaugėsi, kad dingo varginę simptomai.

Tiesa, džiaugsmas truko neilgai. Krepšinį labai mėgusi žaisti Marijona žaidimo metu gavo smūgį kamuoliu. Šis smūgis buvo lemtingas – atsinaujino ir sušvelnėjusios klausos problemos, ir ūžesys.

Su klausos aparatais – jau 20 metų

Smūgis krepšinio aikštelėje nebuvo vienintelis įvykis, lėmęs vis labiau prastėjančią klausą. Nelaimingi atsitikimai ir ligos atvedė prie sprendimo pradėti nešioti klausos aparatą. Iš pradžių M. Matulionienė nešiojo poliklinikoje gautą klausos aparatą ir buvo juo nusivylusi.

„Uždėjo ir išleido. Negavau jokios naudojimosi instrukcijos, jokios informacijos“, – pasakojo Marijona, todėl sakė vengusi nešioti klausos aparatą ir naudojo jį su pertraukomis.

Sugedus gydymo įstaigoje gautam aparatui, M. Matulionienės dukra užregistravo ją į klausos centrą ir palydėjo išbandyti klausos aparatų.

„Kai nuėjome, jau prastai girdėjau abiem ausimis ir praktiškai viską skaičiau iš lūpų. Kai uždėjo klausos aparatus, man, atrodo, šviesiau akyse pasidarė. Aš taip gerai viską girdėjau! Dukra sakė, kad mane pirmą kartą mato tokią laimingą“, – įspūdžiais klausos centre dalinosi M. Matulionienė.

Pradėjusi nešioti pirmuosius klausos aparatus Marijona jautėsi nejaukiai, bandė juos slėpti plaukais. Tačiau dabar ji ne tik drąsiai juos nešioja, bet ir visus sutiktus skatina nedelsti pasitikrinti klausą ir išbandyti klausos aparatus, mielai dalinasi savo klausos gerinimo patirtimi su draugais, kaimynais, artimaisiais.

Ilgus metus banke kasos operacijų skyriaus vadove dirbusi moteris sakė, kad dar ir šiandien daug žmonių Panevėžyje ją atpažįsta ir pakalbina. O ir ji pati nevengia dalyvauti įvairiose veiklose, tad bendravimo netrūksta. Pastebėję klausos aparatus žmonės paklausia Marijonos patarimų, o ji drąsiai ragina visus nedelsti ir papasakoja apie teigiamas savo patirtis.

„Aš visą gyvenimą stengiausi padėti kitiems. Štai sodo kaimynė paklausė mano patarimo nueiti į klausos centrą ir po to sakė, kad su klausos aparatais jaučiasi kaip danguje“, – noro padėti kitiems priežastis paaiškino moteris.

Vaikus ir anūkus užauginusi bei jais be galo besididžiuojanti M. Matulionienė vis dar kupina planų. Ji laukia vasaros, kada galės vykti į sodybą, kurioje laukia sodas, daržai, pokalbiai su artimaisiais ir seniai matytais klasės draugais.

„Nenoriu jokio gailesčio. Darau viską pati ir nelaukiu, kol kas nors padarys. Kitiems taip pat patariu nustoti gailėti savęs ir pasirūpinti savimi“, – linkėjo M. Matulionienė.