Kas pasakė, kad neįmanoma būti dviejose vietose vienu metu? Kad ir kas tai pasakė, „Audiomedika“ klausos protezavimo specialistė Jurgita Samsanavičienė – puikus įrodymas, kad kartais sparnuoti posakiai gali ir suklysti. Jau ne vienerius metus žmonėms girdėti geriau padedanti Jurgita pati turi klausos sutrikimą, nešioja du klausos aparatus, todėl gali puikiai įsijausti į pacientų emocijas, suprasti jų mintis ir patirtis. Jurgita ne tik dirba klausos centre – ji sukūrė ir administruoja privačią Facebook grupę „Klausos aparatai. Gyvenimas su jais“, vienijančią tuos, kurie nešioja klausos aparatus, jų artimuosius ar besidominčius, kaip spręsti klausos problemas.
Pradėkime nuo pradžių. Kaip apskritai nutiko, kad atsidūrei tose dviejose vietose vienu metu ir būdama pacientė tapai „Audiomedika“ klausos protezavimo specialiste?
Čia esu dėkinga savo (ši kartą laiku) prasiveržusiam plepumui. Profilaktiškai apsilankiau klausos centre ir nejučia su savo specialiste pasikalbėjome, kad tai labai įdomus darbas. Pradėjau teirautis, gal aš irgi galėčiau dirbti? Tuo labiau, kad reikiamų žinių bagažą jau turėjau, reikėjo tik papildomai pasimokyti.
Kaip reaguoja pacientai, sužinoję, kad ir pati esi pacientė?
Sakyčiau, smalsiai, teigiamai. Kartais nepatiki – sako, kad tikriausiai esu su muliažais ant ausų. Smalsu sužinoti mano istoriją.
Ko tau pačiai trūko, kol buvai tik vienoje – klausos aparatą nešiojančio žmogaus – pusėje?
Informacijos, geresnių ir gražesnių aparatų. Ir dabar nuolat norisi dar geresnių. Nors, atrodo, aparatai JAU tobuli, betgi smalsu – o kas toliau?
Kadangi namie turėjome pianiną, akordeoną, tiek mama, tiek tėtis muzikavo savo malonumui, buvau išranki garsui. Kai tik atsirado pirmieji priimtinesni skaitmeniniai aparatai, su tėvų pagalba jį įsigijau tik todėl, kad jo reikėjo norint studijuoti universitete. Bet buvo neįmanoma su juo klausytis muzikos. Mokyklą, beje, kažkaip sugebėjau pakankamai gerai pabaigti be aparatų. O geresnio garso ir gražesnių aparatų paieška vertė reguliariai sekti naujoves. Kai tik atsirasdavo galimybė, atsinaujindavau. Iki šiol turiu visus veikiančius senuosius savo aparatus.
Dabar tenka būti dviejose pusėse vienu metu ir dalintis patirtimi. Kaip gimė mintis kurti grupę, kuri vienija klausos aparatus nešiojančius žmones ir jų artimuosius?
Mintį suburti grupę Facebook platformoje nešiojausi ilgai. Man lyg ir palaikymo dėl klausos sutrikimo nebereikėjo, bet mačiau daugybę žmonių, kuriems to reikia, o dalintis patirtimi man visiškai priimtina. Pasitikėjimą savimi, tikslo siekimą, pozityvumą man įskiepijo šeima, o ypač mama palaikė sprendžiant problemą. Šeimoje nebuvau laikoma kažkuo kitokia. Neprigirdėjimas buvo tik problema, kurią reikėjo prisijaukinti ir išspręsti, o ne priežastis būti auka ir užsidaryti nuo gyvenimo.
Man atrodo, kad tik švietimas, supažindinimas su sutrikimu ir supratimas apie gyvenimo su klausos aparatu ir be jo skirtumą gali padėti greičiau užčiuopti ir išspręsti problemą.
Nėra vienodų žmonių ir gyvenimų, nors jie gali turėt tokią pačią diagnozę. Todėl pagalvojau, kad jei žmonės dalintųsi informacija, gal greičiau atrastų panašumų ir skirtumų, gal paprastus dalykus išspręstų greičiau, su mažiau nežinios, su mažiau baimės.
Kaip manai, kaip svarbu yra būti bendruomenės dalimi? Kaip svarbu kalbėtis apie problemas su panašią patirtį turinčiais žmonėmis ir skaityti jų istorijas?
Iš tiesų bendravimas žmogui yra itin svarbus. Žmogus yra sociali būtybė. Suprasti, kad esi toks, kaip ir kiti, bet tuo pačiu ir unikalus, yra labai svarbu. O istorijų dalijimasis padeda greičiau pačiam žmogui suprasti save. Kai girdi istoriją, tiesiog gali pajausti – čia apie mane ar ne. Kiek tai arti manęs. Kiek tai tinka man, o jei tinka – ko galiu pasimokyti? O gal galiu papasakoti savo istoriją ir paprašyti pagalbos? Gal mano istorijoje kažkas pamatys dalelę savęs ir man pagelbės?
Kokios mintys kyla skaitant grupės dalyvių pokalbius ar klausimus?
Stengiuosi aktyviai dalyvauti grupėje ir palaikyti, atsakyti. Be abejo, pokalbiai grupėje neatstoja individualios konsultacijos, bet bent jau padeda orientuotis, kuria kryptimi eiti. Galiu tik pasidžiaugti, kad grupėje yra tolerantiški ir mandagūs nariai. Lietuvoje neprigirdėjimas, klausos aparatų nešiojimas vis dar yra labai opios temos, apie kurias gėda kalbėti, o informacijos nedaug, daugiau mitų, pasenusios informacijos.
Bet kokiu atveju matau, kad jaunesnioji karta daug paprasčiau vertina klausos aparatų poreikį. Sakyčiau, prisiklausę mitų, labiau aparatų vengia vyresnio amžiaus žmonės. Užsidėti klausos aparatą kai kuriems vis dar tolygu ant kaktos užsirašyti – aš jau tikrai dabar esu senas ir beviltiškas. O tiesa ta, kad kuo vėliau pradedama spręsti problema, tuo ją sunkiau išspręsti, o kartais ir beveik nebeįmanoma. Deja.
Grupė yra privati, ne vieša. Kaip manai, kiek šis faktorius yra svarbus klausos sutrikimų turintiems žmonėms? Ar tai reiškia, kad didesnė dauguma nori kažkaip „pasislėpti“?
Tikrai taip. Tai yra labai svarbu. Kita vertus, kam įdomu, tas domisi ir ateina į grupę. O kam neįdomu – nesupras turinio, nesigilins. Gyvename didžiulio informacijos srauto socialiniuose tinkluose amžiuje. Svarbu mokėti tą informaciją atsirinkti, palaikyti informacinę „higieną“.
Kokias dažniausius klaidingus įsivaizdavimus ar nuostatas pastebi pacientų mintyse, su kuriais ir pati esi asmeniškai susidūrusi?
Tikrai galvojau, kad niekada nenešiosiu dviejų klausos aparatų. Ką dviejų… Nei vieno! Būdama paauglė kryžių rankomis ties krūtine dėjau – niekada, jokiu būdu. Tada tai buvo siaubingi, dideli, cypiantys aparatai. Technologijos tobulėjo, klausa paprastėjo. Džiaugiuosi, kad technologijos greičiau patobulėjo, nei klausa paprastėjo.
Vyrauja nuostata, kad klausos aparatai apribos. Tačiau ne visi mėgstame tas pačias veiklas ir tikrai galime prisitaikyti tiek prie klausos aparatų, tiek prie kitų savo fizinių savybių. Vaikystėje, kai nebuvo tokių gerų klausos aparatų, negirdėjimas mane labiau paveikė, apribojo, negu klausos aparatų nešiojimas.
Labai mėgstu lankytis gyvo garso koncertuose ir su moderniais aparatais ten puikiai jaučiuosi. Lauko tenisas, važiavimas dviračiu, šokiai ir visos kitos išbandomos veiklos su klausos aparatais tik kokybiškesnės. Vienareikšmiškai. O kai jau noriu ramybės, gana greitai į ją galiu pasinerti – tereikia išjungti klausos aparatus.
Kiekvienas pacientas labai individualus ir kai kurie turi panašių nuostatų ar neteisingų įsivaizdavimų, kokių ir pati kažkada turėjau. Tai reiktų jau atskiro straipsnio šita tema… Mano patirtis tiesiog man padeda suprasti, kad einant teisinga linkme , teigiami, džiuginantys pokyčiai įmanomi. Taigi, pacientams pirmiausia esu specialistė, į kiekvieną žiūrinti individualiai, per profesinių žinių prizmę.
Prisijungti prie privačios grupės ir pasidalinti patirtimi ar užduoti klausimus galite čia:
