Energija trykštanti Inga yra dviejų vaikučių mama, žmona, studentė, kolegė, dukra, kaimynė, draugė, giminaitė, bet tik patys artimiausi žmonės žino, kad ji turi klausos sutrikimą ir nešioja klausos aparatus. Baimė pripažinti sutrikimą ir gėda dėl jo buvo tokia didelė, kad apie tai nedrįso prasitarti net vyrui ir meistriškai slėpė savo jausmus. Tačiau atėjo laikas, kai svajonių turinčiai Ingai teko pasirinkti – užsidaryti su savo baime ar imtis veiksmų. Ji pasirinko pastarąjį variantą, jaučiasi kitu žmogumi ir pasakodama savo istoriją nori įkvėpti kitus klausos sutrikimų turinčius žmones nedelsti kreiptis pagalbos bei neatsisakyti savo tikslų.

Inga, gal galėtumėte papasakoti, kaip atsirado jūsų klausos sutrikimas?

Mano klausos sutrikimas yra paveldėtas. Atsimenu, kad vaikystėje su mama važiuodavome į Kauną tyrimams, tačiau viskas buvo pakankamai gerai, todėl vėliau nieko nebedarėme. Gydytojai įspėjo, kad klausos problemos gali išryškėti vėliau.

Ir tas laikas „vėliau“ vieną dieną atėjo. Kada tai buvo?

Pajutau po gimdymo. Mano abu gimdymai buvo komplikuoti ir po jų pajutau pokyčius. Supratau, kad nebegirdžiu to, ką girdi mano vyras, nors sėdėdavau šalia, negirdžiu, kai kitame kambaryje verkia vaikas. Be to, prasidėjo COVID pandemija. Žmonės vaikščiojo su kaukėmis ir aš nebegalėjau skaityti iš lūpų. Atsimenu šį laiką kaip didžiausią košmarą. Įsivaizduokite, aš laukiuosi, einu pas gydytoją, negirdžiu, ką ji man sako. Prašau nusiimti kaukę, kad galėčiau skaityti iš lūpų.

Tokia situacija turėtų labai varginti. Kaip jūs priėmėte savo klausos sutrikimą?

Visada supratau, kad negirdžiu, kad reikėtų registruotis, bet tiesiog negalėjau pripažinti. Daugybę kartų esu užsiregistravusi į klausos centrą, bet vis atšaukdavau vizitą.

Tai reiškia, kad jūs neigdavote problemą ir ją bandydavote kažkaip nuslėpti, maskuoti?

Buvo tokia baimė… Visaip stengdavausi išvengti bendravimo. Vengdavau net į terasą kieme išeiti, kad kaimynai manęs nepašauktų, nepakalbintų, nes būdavo gėda, kad negirdžiu. Net nežiūrėdavau į jų pusę, jeigu jie yra kieme. Visaip kaip vengdavau bendravimo.

Na gerai, kaimynų išvengti galite, bet kaip pasislėpti nuo pačių artimiausių žmonių, kurie yra šalia, bendrauja, kalbasi?

Aš taip gerai užmaskuodavau, kad net mano vyras neįtarė, jog situacija yra tokia bloga. Tiesiog apsimesdavau, kad buvau užsiėmusi, todėl neišgirdau. Niekas nežinojo, nes mokėjau labai gerai slėpti.

Vadinasi, jūsų baimė buvo tokia didžiulė, kad net mylimam žmogui nedrįsote pasakyti? Kada vyrui pasakėte apie klausos sutrikimą?

Tik tada, kai grįžau namo su klausos aparatais. Labiausiai bijojau jo reakcijos. Verkiau. Bandžiau „per aplinkui“ pasakyti, bet man tiesiog nepasisakė.

O kokia buvo vyro reakcija, kai pagaliau ryžotės apie tai kalbėti?

Jis labai nustebo, sako – „ar tu juokauji“? Negalėjo patikėti, kad taip ilgai delsiau. Vyras mane labai palaikė ir palaiko, o man tik to ir reikėjo. Artimųjų palaikymas yra labai svarbus. Prieš vizitą perskaičiau jūsų puslapyje visas kitų žmonių istorijas, jų pojūčius ir dabar galiu pasakyti, kad net tie straipsniai negali atskleisti to jausmo, kokį iš tiesų patiri pats.

Tikiu, kad mūsų istorijų herojės bus labai laimingos girdėdamos, kad jų pasakojimai jus įkvėpė ir pastūmėjo kreiptis pagalbos. Taip pat labai džiaugiuosi, kad turite brangių žmonių palaikymą, bet jeigu į klausos centrą kreipėtės vyrui dar nežinant, turėjo būti kažkokia labai svarbi priežastis, kodėl ryžotės šį kartą neatšaukti vizito.

Taip, aš įstojau į kolegiją, ikimokyklinio ugdymo pedagogikos kursą. Mano mama yra pedagogė ir aš visą gyvenimą norėjau būti pedagoge. Prieš tai esu baigusi kitus mokslus ir dirbusi kitą darbą, o dabar pavyko įstoti. Esu viena iš nedaugelio studentų, kurie gauna stipendiją, ir dabar vis pagalvoju – kiek aš praradau, kiek galėjau pasiekti.

Įstojusi supratau, kad man nepavyks, labai bijojau auditorijų, kad jose nieko neišgirsiu. Sapnuodavau, kad sėdžiu auditorijoje ir negirdžiu. Be to, nepavyko išlaikyti vairavimo egzamino. Supratau, kad nebegaliu nieko nedaryti.

Ar dar prisimenate tą dieną, kai atėjote į klausos centrą? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

Baimė buvo didžiulė. Man buvo gėda specialistei pasakoti, bet ji viską ir taip suprato, paaiškino, kad man reikalingi du klausos aparatai. Užsidėjau klausos aparatus ir ji man pasiūlė išeiti į lauką. Išėjusi aš jos klausiu – ar čia traukinys važiuoja? Visas miesto triukšmas atrodė kaip traukinio garsas.

Ėjau tą dieną su aparatais ir vis atsisukdavau atgal, nes atrodė, kad mane seka, kad žmonės „prilipę“ prie manęs kalba.

O namie miauksi katinas. Katino miaukimo aš negirdėdavau. Išnešiau šiukšles ir galvoju, kas čia mane seka? Iš tikrųjų ten žolė čeža.

Grįžusi į klausos centrą klausiau specialistės, ar negalima „išjungti“ maišelių čežėjimo 🙂 Dabar pripratau ir normaliai tie maišeliai čeža.

Kaip šis sprendimas pakeitė jūsų gyvenimą? Kasdienybę?

Tai pakeitė mane pačią. Buvau pikta, nelaiminga, niekur nenorėjau važiuoti ir bendrauti. Uždara, nes visada savyje laikai paslaptį. O dabar esu laisvas žmogus visomis prasmėmis. Ryte atsikeliu, užsidedu klausos aparatus ir nieko nebijau, jokios įtampos nejaučiu.

Ir kiti tai mato. Mama pastebėjo, kad net mano veidas pasikeitė. Likau nakvoti ir nusėmiau klausos aparatus. Mama sako – tavo akys išsipūtė. Taip, nes aš be aparatų akis išpūtus klausausi.

Dabar nejaučiu jokio streso. Man atsivėrė naujos galimybės. Jeigu atsukčiau laiką atgal, tikrai tiek nelaukčiau.

Pradėjau vairuoti. Sėkmingai baigiau mokslų kursą ir nežadu sustoti, o kurse kitos studentės net nepastebėjo, kad esu su klausos aparatais.

Kiek laiko jau gyvenate su klausos aparatais? Ar galima būtų sakyti, kad dar šiek tiek slepiate šį faktą?

Apie metus. Dabar žino vyras, mama. Kitiems žinoti nebūtina. Galbūt ateis laikas ir bus kitaip.

Pabaigai negaliu nepaklausti – o kokia dabar situacija su jūsų kaimynais? 🙂 Ar nebebaisu išeiti į kiemą?

Dabar tikrai ne. Kažkada sodinau gėles ir girdėjau, kaip jie barasi. Gal ir jie pastebėjo pokytį, bet apie tai nekalbėjome. Gal kada nors ir pasakysiu.