Nėra dviejų vienodų reakcijų į vaiko klausos sutrikimus – sako specialistai. Kiekviena šeima, sužinojusi, kad jų vaiko klausa yra silpnesnė nei normos ribos, reaguoja labai individualiai. Specialistai išskiria keletą bendrų emocinių stadijų, kuriose tėvai ilgiau ar trumpiau „apsistoja“, kol ateina susitaikymas, priėmimas ir palengvėjimas.

NEIGIMAS

Neigimas – fakto nepripažinimas tikrove. Šioje stadijoje atsidūrę tėvai bando ieškoti faktų, paneigiančių gydytojo išvadą. Galbūt gydytojas suklydo? Gal tai tik laikinas sutrikimas, kuris tuoj praeis? Vis dėlto ši stadija gali būti naudinga. Ji duoda laiko išgyventi šoką ir palengva priimti faktus. Tačiau ilgai užsitęsusi ši fazė gali būti ir žalinga – ji atideda itin svarbių vaiko raidai sprendimų priėmimą.

PYKTIS

Pyktis – visiškai natūralus jausmas, sužinojus, kad jūsų kūdikis ar vaikas turi klausos sutrikimą. Šioje stadijoje norisi šaukti: „kodėl būtent mano vaikas?“ Dažnai pyktis išliejamas ne tik ant savęs, bet ir ant savo artimųjų ar visai pašalinių žmonių (pvz. apšaukiate pardavėją dėl blogai suskaičiuotos grąžos, kai įprastai šį klausimą išspręstumėte ramiai) ir taip sukuriama įtampa. Geroji šios itin nemalonios stadijos pusė – bepykdami jūs pripažįstate faktus ir žengiate žingsnį sprendimų ieškojimo link.

KRITINIS LIŪDESYS

Gali atrodyti, kad nėra jokios vilties. Viskas – gyvenimas, apie kurį svajojote, šeimos modelis, kurį įsivaizdavote, tiesiog ėmė ir sugriuvo akyse. Nebesidomite dalykais, kurie anksčiau suteikdavo malonumą, nebejaučiate motyvacijos daryti kasdienius darbus. Iš esmės tai yra netekties jausmas, nes iš tiesų patyrėte netektį – svajonių, kuriose nebuvo vietos klausos sutrikimui.

BAIMĖ

Kaip ir bet kuri nežinomybė, taip ir klausos sutrikimas gali kelti baimę bei nesibaigiančią virtinę klausimų. Kokia ateitis laukia mano vaiko? Ar jis galės lankyti mokyklą? Kokia bus jo raida? Kas bus, jeigu klausa tik blogės? Ar vaikas mokės prisitaikyti ir už save pastovėti? Ar galės sukurti šeimą? Jausti baimę tokioje situacijoje yra visiškai normalu. Svarbiausia – atsakyti į labiausiai nerimą keliančius klausimus, o jeigu atsakymas yra laiko valioje, įsisąmoninti, kad kai kurių dalykų tiesiog negalite sukontroliuoti.

KALTĖ

Kai kurie žmonės šioje stadijoje pasilieka arba per ilgai, arba per „giliai“. Kaltę ypač jaučia tie, kurie gyvenime yra linkę kontroliuoti, vadovauti, planuoti. Ir štai ateina diena, kai viskas vyksta ne pagal planą. Ne pagal JŪSŲ planą. Tačiau reikia nepamiršti, kad yra situacijų, kurių negalite valdyti, kad ir kaip norėtumėte, kad ir kiek pastangų įdėtumėte. Labai svarbu šioje stadijoje neužsibūti. Per ilgas kaltės jausmas gali lemti perdėtą norą apsaugoti vaiką, o kartu su šiuo noru atsiranda ir perdėta kontrolė.

NERIMAS

Nerimas dėl ateities. Nerimas dėl laukiančios nežinomybės. Nerimą dažnai lydi bejėgystė – aš negaliu padėti savo vaikui. Tačiau iš tiesų taip nėra. Jūs padedate savo vaikui vien RŪPINDAMIESI SAVO emocine būsena. Jeigu sugebėsite priimti, susitaikyti, jūsų vaikas taip pat sugebės.

Atsiminkite – jūs esate ne vieni. Daugybė šeimų patyrė tą patį, ką ir jūs, nerimavo dėl tų pačių klausimų, kaip ir jūs, ieškojo informacijos tomis pačiomis temomis, rūpinosi tais pačiais dokumentais ir beldėsi į tų pačių specialistų duris. Ieškokite bendruomenės, bendraukite su žmonėmis, kurie susidūrė su panašiais iššūkiais, nebijokite kreiptis pagalbos į specialistus.

Svarbiausias patarimas – nepamirškite PADĖTI SAU. Tik padėję sau galėsite kokybiškai padėti ir savo vaikui. Juk ne veltui prieš skrydį lėktuvu mokoma: nelaimės atveju deguonies kaukę pirmiausia uždėkite sau, o tik tada vaikui.

Lietuvos šeimų, auginančių neprigirdinčius ir kurčius vaikus bendrija PAGAVA:

https://www.pagava.lt/