Šiandien 24-ejų Edvinas Jasinskas naudojasi visomis gyvenimo teikiamomis progomis ir maksimaliai mėgaujasi jaunyste, tačiau prisipažįsta, kad norėtų atsukti laiką atgal bei šį tą pakeisti: „Labiau mylėčiau klausą ir dėčiau daugiau pastangų po netikėtai užgriuvusios nelaimės ją išsaugoti.“ Anot vaikino, neįmanoma žodžiais nusakyti, ką reiškia negirdėti tokių dalykų kaip miške čiulbantys paukščiai, tačiau pajausti to savo kailiu jis nelinkėtų net didžiausiam priešui.

Klausą negrįžtamai pažeidė progresavusi liga

Klausos sutrikimai rikiuojasi tarp skaudžiausių rykščių žmonijos sveikatai – Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, jų pasekmes kenčia maždaug 20 proc. įvairaus amžiaus populiacijos, o per artimiausią dešimtmetį ši statistika gali išaugti daugiau nei perpus.
Pagrindinės to priežastys – įgimtas arba ankstyvas vaikystėje prasidėjęs klausos praradimas, moderniame pasaulyje itin aktualiu tampantis triukšmo poveikis, su vyresniu amžiumi susijęs klausos silpimas, vidurinės ausies infekcijos.

E. Jasinsko ateitį nulėmė pastaroji neganda – gimęs visiškai sveikas, maždaug 6 metų amžiaus jis patyrė ausų būgnelio nervinį uždegimą. Ligai nepastebimai progresavus, berniukui bei jo artimiesiems teko išgirsti diagnozę: klausa pažeista ir be papildomų priemonių girdėti taip kaip anksčiau – neįmanoma.

„Dėkoju tėvams, kurie nusprendė nenuleisti rankų: netrukus parūpino pirmąją klausos atkūrimo priemonę ir kasdien skatino ją nešioti. Tačiau sulaukęs amžiaus, kuomet ima atrodyti, kad žmogaus išorė apibrėžia ir vidų, klausos aparatą dėvėjau vis rečiau ir galiausiai visai atsisakiau. Maniau, jog jis per daug krinta į akis ir trukdo pritapti prie bendraamžių“, – prisimena vaikinas.

Sprendimą susigrąžinti į gyvenimą garsus ir įsigyti Valstybinės ligonių kasos kompensuojamus klausos aparatus E. Jasinskas priėmė tik sulaukęs pilnametystės – likusius paauglystės metus pasirinko gyventi be jokios pagalbos priemonės, mokydamasis skaityti iš lūpų.

Asmenybė atsiskleidė tik nuolat dėvint klausos aparatus

Klausa – ne tik gebėjimas girdėti, bet ir informacijos suvokimo bei panaudojimo procesas, kuris prasideda vos gimus, tad šis pojūtis be galo svarbus žmogaus vystymuisi. Laiku nepastebėjus kad ir menko sutrikimo, vaikas ima stokoti gebėjimo suprasti kalbą, dėl to nesiugdo ir jo paties šneka.

Tai atsiliepia vėlesniuose augančio žmogaus gyvenimo tarpsniuose: nesiseka skaityti, sutrinka socialiniai gebėjimai, emocinė raida. Negydant klausos sutrikimo, suaugus vis labiau grimztama į socialinę atskirtį, depresiją, silpsta protiniai gebėjimai ir net kyla demencijos požymių atsiradimo rizika.

„Viena vertus, džiaugiuosi, kad manęs panašūs klausos praradimo niuansai taip ryškiai nepalietė – praradau klausą jau ūgtelėjęs ir šiandien nuolatos nešioju prietaisus. Visgi esu tikras, kad jei nebūčiau ilgam laikui padėjęs į stalčių pirmojo klausos aparato, galėčiau didžiuotis geresniais mokymosi rezultatais ir gerokai anksčiau išsipildžiusiomis su profesija susijusiomis svajonėmis“, – pasakoja E. Jasinskas, pamenantis, kaip per anglų kalbos pamokas dėl nesugebėjimo aiškiai girdėti dėstoma informacija nesudomindavo ir trūkdavo ūpo aktyviai dalyvauti pamokoje.
Taip neišsiugdęs stiprios šnekamosios užsienio kalbos, paskutiniaisiais profesinės mokyklos metais vaikinas neišdrįso rinktis išsvajotos IT srities, kurioje šios žinios būtinos, ir pasuko į fotografiją. Čia jaunuoliui puikiai ėjosi, visgi viduje nenustojo kirbėti noras sieti save su programavimu.
„Nors jau sukuosi šioje srityje, kelionėje iki tikslo praradau bene penkerius metus. Negana to, uždelsęs pasirūpinti klausa, taip pat praleidau galimybę anksčiau atrasti tikrąjį save: labai smalsų, aktyvų ir tarpusavio ryšį, kurį atneša bendravimas, vertinantį žmogų“, – atvirauja E. Jasinskas.

Šias savybes vaikinas išlaisvino tik prieš baigdamas mokyklą, nes net ir ne su pačiais pažangiausiais klausos aparatais jautėsi nepalyginamai geriau. O ir pats dėjo visas pastangas mylėti gyvenimą – turint klausos problemų asmeninis ryžtas keisti situaciją, pasak E. Jasinsko, yra kritiškai svarbus.

„Gavosi taip, kad mokykloje nebegalėdavau praeiti nepakalbinęs tiek ūkvedžio, tiek direktorės. Sakyčiau, netgi tapau gana populiarus“, – šypsodamasis pasakoja pašnekovas ir dalijasi ryžtingais ateities planais: trumpam išvykti pažinti pasaulio ir padirbėti, laisvu laiku – toliau tobulinti programavimo ar svetainių dizaino kūrimo įgūdžius, o sugrįžus įleisti šaknis gimtojoje Lietuvoje kaip savo srities ekspertui ir gal net imtis turimų verslo idėjų realizavimo.

Svarbiausia – reguliariai tikrintis

Nepaisant ne vieno išbandymo apipinto E. Jasinsko klausos praradimo, šiandien jo atvejį galima laikyti sėkmės istorija, galiausiai atvedusia iki esminės transformacijos bei suvokimo, kad gyvenimas su negydomu klausos sutrikimu prilygsta tiesiog egzistavimui. Tik nustojęs girdėti vasarą miške čiulbančius paukščius ir šlamančius medžius vaikinas suprato, ką reiškia tai prarasti.

„Ką jau kalbėti apie tikrą, gilų bendravimą su šeima, draugais ar kolegomis, norą užsiimti prasmingomis veiklomis, pasitikėjimo savimi jausmą, kurio stinga elementariose situacijose. Buvimas triukšmingose aplinkose alina fiziškai, nuolat jautiesi įsitempęs, nes esi priverstas dėti daugybę pastangų norėdamas išgirsti. Ir tai tik dalis patirčių, neišvengiamai aplankančių turint negydomą klausos sutrikimą“, – išgyvenimais ir patirtimi dalinasi E. Jasinskas.

Istorijos herojus nuoširdžiai viliasi, kad visuomenės požiūris į klausos pojūčio reikšmę žmogaus gyvenime pasikeis, ir linki nesekti jo pavyzdžiu: nelaikyti galimybės girdėti savaime suprantamu dalyku. Kreiptis pagalbos pajutus bent menkiausius simptomus, o dar geriau – profilaktines klausos patikras planuoti taip pat atsakingai kaip, pavyzdžiui, vizitus pas odontologą.

Kiekviena istorija – unikali

Ką žmogui reiškia apsisprendimas gyventi be klausą gerinančio aparato arba savo problemos ignoravimas paklausėme „Audiomedikos“ klausos protezavimo specialistės Daivos Charsikos.

– Sprendimą susigrąžinti į gyvenimą garsus ir įsigyti Valstybinės ligonių kasos kompensuojamus klausos aparatus E. Jasinskas priėmė tik sulaukęs pilnametystės – likusius paauglystės metus pasirinko gyventi be jokios pagalbos priemonės, mokydamasis skaityti iš lūpų. Ką toks ilgalaikis atidėliojimas reiškia silpnai girdinčiam žmogui? Ar daug tokių atvejų sutinkate praktikoje?

– Kiekviena žmogaus istorija yra unikali. Žmonės turi skirtingą temperamentą, gyvenimo būdą, tad jų lūkesčiai niekuomet nebus panašūs. Bendrai, galiu pasakyti, kad žmonės ilgą laiką vengdami spręsti klausos nusilpimo problemas susiduria su įvairiomis problemomis, pavyzdžiui, nerimu vidine įtampa, atsiribojimu, vangumu, įtarumu ir kita.

Negalėdami laisvai bendrauti, jie ne tik lieka nesuprasti namiškių ir savo bendraamžių, bet viduje jaučiasi įstrigę, juos apima motyvacijos stoka ir kai kurias atvejais atsiranda priklausomybė nuo kitų. Pavyzdžiui, jiems savarankiškai susitvarkyti reikalus yra sudėtinga, nes jie jaučiasi nusivylę, jog negali išgirsti ir suprasti to, kas jiems sakoma.

Praktikoje tokių atvejų pasitaiko apytiksliai 10 procentų, tačiau iš tiesų, didesnis iššūkis yra ne tuomet, kai žmogus ilgai atidėlioja spręsti savo klausos problemas, o kai pacientai pavėluoja ir suvokimas visai sumenksta. Nuoširdžiai norisi patarti nebijoti kreiptis paramos ir pagalbos. Mano nuomone, kiekvienas žmogus yra nusipelnęs girdėti ir gyventi kokybiškai, visavertiškai.

– Žmonės dažnai atidėlioja, baiminasi klausos aparatų nešiojimo fakto, nes bijo nepritapti, parodyti savo trūkumus. Iš ko šiandien galima rinktis ir ar iš tiesų tai apriboja gyvenimo kokybę?

– Sakyčiau, kad klausos aparatai niekaip neapriboja gyvenimo kokybės. Žmogus tik pats save apsiriboja. Klausos aparatas turi labai pažengusias technologijas ir jos nuolat tobulinamos atsižvelgiant klausos aparatų nešiotojų nuomonę ir patirtis. Sprendimų ir pasirinkimų taip pat vis daugėja. Rinkoje skaitmeninių klausos aparatų tipai yra du: įausiniai ir užausiniai. Pavyzdžiui, mes dirbame su „Philips Hearing Solutions“ sprendimais ir esame oficialus jų atstovas Lietuvoje.

Norint žinoti, koks aparatas tinka, privaloma konsultacija pas klausos protezavimo specialistą. Vizito metu yra pasidaromas klausos testas, apžiūrimas ausies kanalas, įvertinami kriterijai, koks klausos aparatas tinka, kokių nustatymų reikia. Tiems, kas tikisi tikrai gero rezultato, rekomenduoju, neskubėti, o leisti sau bandytis kelis klausos aparatus, adaptuotis, pajusti jų skirtumus ir įsivertinti su kuriuo yra geriausiais rezultatas, su kuriuo aparatu garso kokybė yra natūraliausia.
– Kodėl reikia nuolat tikrintis klausą? Kaip dažnai rekomenduojate tai daryti?
– Klausa kaip ir bet kuri kita žmogaus vieta, gali būti silpnoji dalis. Jeigu žmogus jaučia, kad aplinkiniai murma, aplinkos garsai susilieja, reikia įsitempti, trūksta aiškumo yra verta pasitikrinti klausą. Reguliarus klausos patikrinimas yra puiki prevencinė priemonė sekti savo klausos sveikatą.

Atvykus į klausos centro atstovybę klausos protezavimo specialistai tikrai pažvelgs į situaciją individualiai ir pasakys, kas kiek laiko derėtų lankytis klausos centre. Bendros rekomendacijos vyrauja, kad profilaktiškai tikrintis verta kas metus. Jeigu žmogus tai praktikuoja, tai yra iš tiesų labai sveikintina ir, manyčiau, tai – sąmoningumo rodiklis.
Atlikti inovatyvų testą nieko nekainuoja

Pradėti atsakingiau rūpintis savimi bei artimaisiais galima pasinaudojant neeiline galimybe: pirmaisiais Europoje pažangiais savarankiško klausos testo prietaisais, įrengtais „Benu“ vaistinėse.
Vilniuje nemokamai atlikti pirminę savarankišką klausos patikrą galima prekybos centruose „Ozas“ ir „Panorama“ bei Kaune, užsukus į „Molą“.