Su šiemet antrą klasę pradėjusio lankyti Oresto mama Viktorija kalbamės telefonu. Pokalbio fone pasigirsta vaikiškas balsas. Viktorija netrukus paaiškina: „Orestas grįžo iš kiemo, su vaikais žaidė futbolą“. Situacija, atrodytų, visiškai įprasta, tačiau už šios frazės apie futbolo žaidimą slypi labai jautri istorija. Orestas turi klausos sutrikimą ir tam, kad jis galėtų mokytis, bendrauti, žaisti futbolą, patirti visus vaikiškus džiaugsmus, tėvai įdėjo daugybę darbo, pastangų, psichologinių ir finansinių resursų. Taigi dabar Orestas jau turi laiko pažaisti futbolą, o jo mama Viktorija – pasidalinti savo patirtimi ir 3 svarbiausiais žemiškais komponentais, kurie sukūrė stebuklą.

Kokybiški klausos aparatai

Kad Oresto klausa yra silpna, buvo nustatyta ne iš karto. Anot Viktorijos, vaikas tikriausiai turėjo klausos „likučius“, todėl niekas ilgai nepastebėjo klausos problemų. Nerimą pradėjo kelti faktas, kad sūnus vis nepradėjo kalbėti.

„Būdamas metukų su puse jis pradėjo lankyti darželį. Viskas buvo gerai, bet jis vis nešnekėjo. Tikėjomės, kad tam dar reikia laiko“, – pirmaisiais nerimo ženklais pasidalino Viktorija.

Orestas taip pat pradėjo intensyviai griežti dantimis. Prasidėjo maratonas pas gydytojus, šeima apsilankė pas neurologą, tačiau atsakymo nebuvo.

„Kai Orestui nustatė klausos sutrikimą, jam buvo 2,8 metų. Supratom, kad laikas yra ne mūsų naudai, todėl darėme viską, ką galėjom“, – pasakojo Viktorija.

Paklausta, kokiu svarbiausiu patarimu pasidalintų, ji nė nesusimąsčiusi atsako – netaupyti klausos aparatams ir rinktis pačius pažangiausius.

„Yra didžiulis skirtumas, kaip vaikas girdi su paprastais aparatais ir kaip su moderniais. Nesuprantu tėvų, kurie sako, kad gal pradėsime nuo paprastesnių aparatų. Nesąmonė. Laikas yra labai svarbus tiek kalbai, tiek suvokimui. Kuo kokybiškesnis klausos aparatas, tuo garsai aiškesni. Vaiko gyvenimo kokybė tampa visai kitokia“, – įsitikinusi berniuko mama.

Beje, Orestas nustojo griežti dantimis sulig ta diena, kai jam buvo pritaikyti klausos aparatai. Tik apsilankiusi pas gydytoją otorinolaringologą Viktorija sužinojo, kad tai yra vienas iš požymių, galinčių rodyti klausos sutrikimą.

Darbas, darbas ir dar kartą darbas su vaiku

Stebuklai savaime neauga ant medžių, tarsi obuoliai ar kriaušės. Stebuklus savomis rankomis užaugina atkaklios mamos ir tėčiai. Oresto istorija puikiai tai įrodo. Viktorija sako, kad iš pradžių nežinomybės buvo labai daug – buvo neaišku, ar vaikas apskritai girdės, ar kalbės, ar galės pasivyti bendraamžius.

„Neužtenka tiesiog užsidėti klausos aparatus. Įsivaizduokite, kad jūs patenkate į Japoniją – kalbą girdite, bet jos nesuprantate. Todėl užsidėjus klausos aparatus prasidėjo begalinis darbas“, – pasakojo berniuko mama.

Plungėje gyvenanti šeima kelis kartus per savaitę vykdavo į Klaipėdą pas surdopedagogą, lankė logopedo pamokas, išbandė „Braingym“ programą, delfinų terapiją, o įgytas žinias užtvirtindavo namuose.

Didžiulio tėvų užsispyrimo, darbo ir skirto laiko rezultatas – sėkmingai pirmą klasę baigęs Orestas. Anot mamos, jis neturėjo problemų mokykloje nei dėl bendravimo, nei dėl bendruomenės priėmimo.

„Esame dėkingi mokytojai, kad jo neišskyrė iš kitų. Klasės draugai taip pat priėmė natūraliai“, – džiaugėsi Viktorija.

Nors prieš pradedant lankyti pirmąją klasę buvo daug panikos, Viktorija sako, kad jai labai padėjo Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre gautos rekomendacijos, kaip paruošti vaiką mokyklai, ką papasakoti su juo dirbsiantiems pedagogams.

Pozityvus požiūris ir jokios perdėtos globos

„Buvo visiškas šokas. Toks šokas, kad išėjus iš Kauno klinikų supratau, kas įvyko, tik pasiekus Kryžkalnį. Tada pradėjau verkti “, – prisimena Viktorija pirmuosius savo išgyvenimus ir sako turbūt išverkusi visas savo gyvenimo ašaras.

Paklausta, kas padėjo nepalūžti, Viktorija tvirtino, kad sūnaus pažanga, sparčiai pabirę pirmieji žodžiai, vos tik sūnus užsidėjo klausos aparatus ir pradėjo darbuotis su specialistais.

Dabar Oresto mama pozityviai žiūri į pasaulį ir sako, kad klausos sutrikimas nėra tokia didelė bėda, kaip pasirodo išgirdus diagnozę.

„Mes kartais net pamirštam, kad jis nešioja klausos aparatus“, – juokiasi ji.

Kitiems tėvams žiūrėti į priekį, nebandyti savęs izoliuoti ir atsiriboti nuo visko patarianti mama visada stengėsi skiepyti sūnui, kad jis yra toks pat, kaip visi. Tėvai laikosi požiūrio, kad klausos sutrikimas neturi būti priežastis daryti nuolaidas ar kažkaip išskirti sūnų iš kitų.

„Vienas blogiausių dalykų, ką daro tėvai – perdėta globa“, – įsitikinusi Viktorija.

Šiemet Orestas pradėjo lankyti karatė ir regbio treniruotes, kurios kartais vyksta ir lietui lyjant, tačiau ir šioje situacijoje mama rado išeitį – nuo lietaus klausos aparatus pridengia baseino kepuraitė.

„Visiems tėveliams, kurie augina vaikučius su klausos negalia, linkiu nesudaryti nematomų sienų ir leisti siekti savo norų ir svajonių, padėti jų asmenybėms augti. Jie tokie patys vaikai“, – linki Viktorija.

Pokalbio fone vėl pasigirsta vaikiškas balsas. Orestas vėl lekia į kiemą su draugais žaisti futbolo. Mama pasidžiaugia, kad dabar sūnus turi daugiau laiko žaidimams ir natūraliai priima savo klausos sutrikimą.

„Išleidi į lauką, kartais viena akim slapta pažiūri, bet leidi jam jaustis savarankišku“, – išlydėjusi sūnų į kiemą jautria, tik mamoms būdinga „apgaule“ pasidalina Viktorija.