„Man gėda“ – tai gana dažnas pasiteisinimas, lydintis sprendimą nespręsti klausos problemų ir nebandyti klausos aparatų. Baimė patirti patyčias, nemalonios asociacijos su senatve ir kitos priežastys priverčia žmones susigūžti ir verčiau likti drauge tik su savo gėda nei sulaukti pagalbos ir gyventi visavertį gyvenimą. Apie gėdą, asmenines patirtis ir visuomenės požiūrį kalbamės su profesore Agota Giedre Raišiene. Kas lemia gėdą? Kam ji yra būdingiausia? Ir kodėl pastebėti klausos aparatą nėra įžeidimas?

Viena iš priežasčių – požiūris į save

Paklausta apie savo asmeninę gėdą dėl nešiojamo klausos aparato Agota Giedrė sako, kad jai nėra gėda, bet savotiškai negražu. Atrodo, kad dėl užausinio aparato ausies kaušelis šiek tiek atlėpsta. Nors kiti žmonės tikino, kad taip nėra, „veidrodyje matosi kitaip ir gana”. Kad jaustųsi jaukiau, ji pasirinko ilgesnių plaukų šukuoseną, maskuojančią už ausies besislepiantį klausos aparatą.

Vis dėlto, Agota Giedrė mano, kad nejaukumo jausmo priežastys yra visiškai kitos.

„Iš esmės, manau, kad gėdą lemia ne klausos aparatas ir ne prikurtimas, o požiūris į save, į santykį su kitais, jautrumas išoriniam vertinimui ir… vaizduotė. Koks turiu būti ir ką kiti pagalvos? Net ir nebūdamas prikurtęs, nedėvėdamas klausos aparato, vienas žmogus vis tiek ras dėl ko gėdytis, ras, kas jame pačiame nepatinka, o kitas, žiūrėk, dievai žino, kaip atrodo – savotiškas nuo pakaušio iki kojų pirštų – ir „varo“ per gyvenimą, kad tik spėk pamatyti!”

Kitas svarbus aspektas, lemiantis gėdą arba negėdą – artimieji, draugai, bendradarbiai, o labiausiai – šeima bei jos narių reakcijos. Todėl labai svarbu, kad artimieji palaikytų ir būtų kantrūs.

„Artimieji gali nuimti naštą ar bent didelę jos dalį. Kita vertus, jei artimųjų žodžiai kaip kirčiai – išreiškiantys priekaištus, nepasitenkinimą, suirzimą, kad žmogus negirdi, skirti įteigti nevisavertiškumą arba neva draugiškai pajuokauti negalios atžvilgiu, sukritikuoti išvaizdą dėvint aparatą – tuomet atsirasti gėdai prielaidos daugiau nei pakankamos.“

Neigiama reakcija būdingesnė vyresniems

Su jaunais žmonėmis daug laiko praleidžianti profesorė pastebi, kad klausos negalią turintys žmonės, kuriems galėtų padėti klausos aparatas, yra nusiteikę skeptiškai ar priešiškai klausos pagalbos atžvilgiu labiau nei tie, kurie gyvena, dirba ir būna šalia neprigirdinčiųjų.

„Vidurinėlio sūnaus pradinėje klasėje prieš daugiau kaip 15 metų kartu mokėsi nuostabi – gabi, kūrybiška, energinga ir labai savarankiška mergaitė, kuri dėvėjo abiejų ausų klausos aparatus. Jos tartis ne visada, bent man, buvo pilnai aiški, iš to sprendžiu, kad klausos problema buvo nemaža. Mergaitės mama apie dukros klausos aparatus kalbėjo taip, kaip kiti kalba apie dviratį, kuriuo jų vaikas važinėjasi kieme po pamokų. Niekas klasėje nei iš mokinės tyčiojosi, nei pašiepė, nei ignoravo. Beje, šį mergaitė mokėsi groti fortepijonu! Savo ruožtu, klasės mokytoja irgi buvo fantastiška – autoritetas ir vaikams, ir jų tėvams. Minėdama šį pavyzdį noriu pasakyti, kad tiek pozityvi, tiek negatyvi kultūra ir bendravimo klimatas formuojasi persipinant daugeliui dedamųjų“, – pasakoji ji.

Taigi, tėvų požiūris yra daug lemiantis, kaip vaikas jausis bendraamžių gretose. Agota Giedrė mano, kad vis dėlto didesnė problema dėl klausos sutrikimo priėmimo yra ne jaunimo, o vyresnių žmonių tarpe. Būtent vyresnių žmonių ji yra girdėjusi neigiamų epitetų nešiojančių klausos aparatus žmonių atžvilgiu.

„Galime pastebėti tiek daug solidaus amžiaus žmonių, kurie užsispyrusiai atsisako pripažinti, jog turi klausos sutrikimų, o jei vis dėlto artimiesiems galiausiai pavyksta juos įtikinti įsigyti klausos aparatą, šie žmonės nenori laukti, kol jų klausa, suvokimas prisitaikys, išmoks iš naujo girdėti. Jie paslepia aparatą į tolimiausią miegamojo spintelės stalčiaus kampą ir pyksta prašomi jį nešioti arba grįžti į klausos centrą sureguliuoti aparato nustatymus, kad pereinamuoju laikotarpiu nauji garsai nebūtų tiek smarkiai varginantys.“

Pastebėti aparatą – nėra įžeidimas

„Kiti pastebės, kad nešioju klausos apartą“ – susigūžia kai kurie klausos aparatus nešiojantys žmonės ir dar aktyviau jį bando slėpti plaukais arba tiesiog… stalčiuje. Agota Giedrė nesutinka, kad pastebėti klausos aparatą yra įžeidimas.

„Dar vienas aspektas, apie kurį kažkodėl nėra kalbama, ugdant visuomenės toleranciją, tai selektyvus suvokimas. Įsivaizduokite, kad matote du berniukus. Vienas jų avi sportbačius storu padu, kitas – su klausos aparatu. Ar įvardinti išskirtinius batus yra įžeidimas? O klausos aparatą? Mano nuomone, jei žmogus nešioja klausos aparatą, tai tiesiog yra faktas tolygus faktui, kad šiandien jis vilki žalią nertinį arba avi storapadžius batus.“

„Prie akinių jaunimas ne tik priprato. Nešioja akinius be dioptrijų dėl stiliaus. Gal bėgant laikui klausos aparatai irgi gali tapti stiliaus dalimi, tik reikia jų ne mažesnių, labiau nepastebimų, bet priešingai – didesnių, ryškesnių? Kas žino. Batai, skėtis, rankinė, klausos aparatas, akiniai ar kepurė nuo saulės – jie tiesiog yra, atlieka savo paskirtį. Linkiu realiai žiūrėti į dalykus“, – dalinosi mintimis profesorė.

Ne tik medicininė, bet ir socialinė negalia

Studentus komunikacijos ir derybų meno mokančios profesorės paklausėme, su kuo derybos yra sunkesnės – su aplinka ar pačiu savimi bei paprašėme išduoti paslaptį, kaip su savimi „susitarti“, kai LOR gydytojas ar klausos specialistas sako, kad klausos aparatas gali pagerinti situaciją, tačiau vidiniai demonai yra priešingos nuomonės.

Agota Giedrė juokauja, kad ji šiuo klausimu yra tarsi batsiuvys be batų.

„Būti atviram pačiam su savimi sunku! Laisvuoju būdu pacituosiu 2020 metais publikuoto Bergerono ir bendraautorių, mokslininkų iš Kanados ir Prancūzijos, atlikto tyrimo įžvalgą, kad klausos negalia nebūna tik medicininė, ji yra kartu ir socialinė, kuri atsiranda dėl individo ir aplinkos sąveikos paties neprigirdinčiojo gyvenimo įpročių kontekste“, – dalinosi ji pasvarstymais.

„Manau, tik kol klausos problema iš tikrųjų netrukdo gyventi taip, kaip norisi, kaip žmogui tinka, asmuo gali atsisakyti nešioti klausos aparatą. Iš šalies gali atrodyti, o ir pačiam žmogui gali atrodyti, kad neprigirdėjimas yra problema, nes negali tinkamai susikalbėti su namiškiais, sunku per šeimos šventes, randasi apleistumo, vienišumo jausmas ir t.t. Nepaisant to, visus sprendimus, kurie leistų problemą spręsti, žmogus atmeta. Tad gal jis ar ji per savigailą jaučiasi iš tikrųjų gyveną, nes nelabai kuo kitu apčiuopiamu randa pasidžiaugti, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Gal nenešiodamas aparato kaupia „įrodymus“, kad kitiems nerūpi, kiti dėl jo ar jos nesistengia, ir taip įgyja progą papriekaištauti ir galų galiausiai gauti norimo dėmesio.“