Į „Audiomedika“ ofisą atėjusi susitikti Agnė Kuprienė iš karto atkreipia dėmesį į didelius langus – koks platus ir gražus vaizdas pro juos atsiveria. Tačiau pokalbio metu paaiškėja, kad pačios Agnės vidiniai „langai“ taip pat be galo platūs, o noras pamatyti, patirti, pajausti kuo daugiau – išeinantis iš bet kokių langų rėmų ribų. Nuo vaikystės prastai girdinti moteris ilgai ieškojo, kokią vietą jos asmenybės visumoje užima klausos sutrikimas, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Į šį klausimą padėjo atsakyti atliktas tyrimas ir išbandytos įvairios praktikos. Galbūt Agnės patirtys bus artimos ir jums.

Klausos aparatai – rožiniai

Šiandien Agnė jaučiasi priėmusi save. Vienas iš to įrodymų – ryškūs, rožinės spalvos klausos aparatai, kuriuos ji neseniai išsirinko. Agnė juokauja, kad būtų pasirinkusi ir dar ryškesnius, tačiau tuo metu dar ryškesnių asortimente tiesiog nerado.

Vis dėlto dar prieš keletą metų rožinių aparatų ji nebūtų drįsusi nešioti. Tai lėmė įvairios patirtys, neleidusios savęs priimti tokios, kokia ji yra.

Dar mokykloje jai teko išgirsti skaudžių žodžių. Labai gaila, kad jie neretai išsprūsdavo iš suaugusiųjų lūpų.

„Norėdama geriau girdėti, automatiškai pasukdavau galvą. Mokytoja yra pasakiusi, kad negražiai atrodau, kai taip darau. Buvo labai nemalonu“, – prisiminė Agnė.

Pašnekovė pasidžiaugė, kad šiandien visuomenėje sąmoningumo ženklų gerokai daugiau, yra kalbama apie patyčias, vyksta socialiniai projektai ir išgyvendinimas žodis „invalidas“. Agnė prisiminė seną, tačiau nemalonų įvykį, kada ji dirbo kazino. Supykęs, kad ji kažko neišgirdo, klientas apšaukė liepdamas įsisegti „invalido“ ženkliuką.

Bet buvo dar nemaloniau kai Agnės vadovai pasiūlė padaryti tą patį.

„Jaučiausi nuskriausta tos situacijos. Man atrodė, kad dėl kažkokio ženkliuko pirmas dalykas, kurį žmogus sužinos apie mane, kad negirdžiu. Todėl tvirtai pasakiau, kad jokio ženkliuko nesisegsiu“, – pasakojo Agnė.

Daugiau veiklos – daugiau atradimų

Agnė žavi ne tik savo drąsa, bet ir veiklumu. Nors ekonomikos studijos Vilniaus universitete kėlė didelių iššūkių – dėl prastos klausos konspektai neretai likdavo pustuščiai, tekdavo ieškoti pagalbos – vėliau ji nusprendė keisti profesinę kryptį. Pasirinkusi studijuoti geštalto terapiją ji suprato, kad pirmiausia reikia magistrantūros laipsnio, tad kartu pradėjo socialinio darbo studijas.

Bandydama geriau pažinti save ji kliovėsi ne tik studijų patirtimi. Agnė pasinėrė į saviugdą, išbandė įvairias meditacijas ir kitas savęs pažinimo praktikas.

„Autentiškumo tema man labai svarbi. Norėjau suprasti, kur esu aš, o kur prasideda klausos sutrikimo nulemtos savybės. Ar būčiau kitokia, jeigu neturėčiau klausos sutrikimo? Nesijaučiau esanti nei prie tų, kurie girdi, nei prie tų, kurie visai negirdi, o „kažko“ per vidurį tarsi ir nėra,“ – mintimis dalinosi Agnė.

Ne veltui Agnės baigiamojo darbo tema buvo susijusi su neprigirdinčių žmonių problemomis. Betyrinėdama klausos sutrikimų reikšmę profesinei savirealizacijai ir kalbindama panašaus likimo žmones ji pažino ir pačią save. Pavyzdžiui, pamatė, kad klausos sutrikimų turintys ir tai slepiantys žmonės naudoja tas pačias apsimetinėjimo ir slėpimo taktikas. Viena iš jų – juokas.

„Anksčiau jeigu ko nors neišgirsdavau, nusijuokdavau. Ir žmogus nesuprasdavo, ką tuo savo juoku norėjau pasakyti“, – vieną iš slėpimo taktikų įvardijo Agnė.

Jos atliktas tyrimas taip pat parodė, kad klausos sutrikimai yra glaudžiai susiję su žmogaus saviveiksmingumu (pozityviu savo galimybių vertinimu).

„Kuo sunkesnis klausos sutrikimas, tuo aukštesnis saviveiksmingumo lygis. Tai gali būti susiję su iššūkių gausa – kuo daugiau jų įveikiu, tuo daugiau pozityvumo turiu spręsti ateityje iškilusius sunkumus“, – viena savo tyrimo išvada pasidalino Agnė.

Kiti pavydi klausos aparatų

Atliktas tyrimas dar kartą patvirtino, kad Agnė turi stiprią valią. Ši savybė labai pravertė ir pradėjus nešioti klausos aparatus. Jai prireikė trijų mėnesių nepertraukiamo nešiojimo nuo ryto iki vakaro, kad visiškai su jais susigyventų ir jaustųsi patogiai.

„Man svarbiausia buvo girdėti vaikus. Jaučiau baimę, kad negirdėsiu, kai vaikai verkia, kad negirdėsiu jų žodžių“, – svarbiausią pasiryžimo nepasiduoti priežastį įvardino dvi dukrytes auginanti Agnė.

Dabar, jau daugiau nei 8 metus klausos aparatus nešiojanti Agnė naudojasi ne tik pagrindine klausos aparatų funkciją – geriau girdėti – bet ir pridėtinėmis vertėmis. Ji juokauja, kad kiti nustemba, aikčioja ir jai pavydi galimybės klausos aparatais naudotis tarsi laisvų rankų įranga, klausytis muzikos taip, kaip norisi – „ar su aplinkos garsais, ar be jų“.

„Labai svarbu bendrauti. Girdėti kitą žmogų. Girdėjimas susijęs su kontaktu. O iš kontakto gimsta gražūs dalykai – gimsta santykis“, – dar vieną priežastį spręsti klausos problemas įvardijo ji.

„Mes patys atsakingi už tai, kaip mus priima“

Kaip ir daugelis klausos sutrikimų turinčių žmonių visą puokštę neigiamų patirčių turėjusi Agnė nesutinka, kad reikia tiesiog užsiauginti storą apsauginį šarvą, kuris saugotų nuo skausmo ateityje arba eliminuoti iškilusį gėdos jausmą.

Ji taip pat pasidalino, kad nėra nieko bloga jausti gėdą. Gėda tėra savisaugos priemonė, padedanti išgyventi. Svarbu tik tai, kad gėda neužvaldytų per daug ir neatimtų galimybių.

„Nenoriu užsiauginti storos odos. Kaip sakė garsi amerikietė profesorė Brene Brown, labai svarbu išlikti pažeidžiamam. Nes tik leisdamas sau būti pažeidžiamas gali išlaikyti kontaktą su kitu žmogumi“, – tikino Agnė.

Ne vieną klausos sutrikimų turintį žmogų savo tyrimui kalbinusi Agnė įsitikinusi, kad už visuomenės požiūrio virsmus į neprigirdinčiuosius taip pat atsakingi ir patys klausos sutrikimų turintys žmonės.

„Jeigu leisiu būti sau pažeidžiama, jeigu neslėpsiu, kalbėsiu apie tai, didelė tikimybė, kad daugiau žmonių apie tai sužinos ir „ateis“ didesnis priėmimas“.

Ji taip pat prisiminė pašnekovą, kurio mama, išleisdama jį į mokyklą, atėjo į klasę, supažindino visus su vaiko klausos aparatais ir papasakojo apie situaciją. Anot Agnės, šis mamos poelgis išsklaidė klausimus ir lėmė vaiko priėmimą į bendraamžių būrį be patyčių.

Agnė girdinčiuosius ragina imti pavyzdį iš vaikų ir nebijoti, pavyzdžiui, savo klausos aparatą nešiojančio kolegos apie tai paklausti, o ne apsimetinėti, kad nematai. Kuo mažiau visi apsimetinės, tuo lengviau vieni kitus priims.

„Vieną dieną supranti, kad tavo klausos sutrikimas yra tavo autentiškumas. Tai nėra atskirtas nuo manęs dalykas. Tai esu aš“, – sako Agnė.